pliurpis

pliur̃pis scom. (2) menk. 1. Grž kas negražiai, pliurpdamas srebia. 2. Žg kas daug plepa, tauzija niekus: Kam tu būtumi ir pliurpis, nepliurpęs čia nėkus! Vkš. Išpasakoja tas pliur̃pis nebūtus daiktus Šts.

◊ pliur̃pį uždarýti nutilti, nustoti taukšti: Uždarýk pliur̃pį! Šts.